Tranšėjos šviesolaidžiams tiesti – svarbus šiuolaikinių telekomunikacijų tinklų infrastruktūros kūrimo etapas. Augant greito ir patikimo interneto ryšio poreikiui, tinkamas vietovės paruošimas ir teisingas šviesolaidžių nutiesimas tampa prioritetu tiek operatoriams, tiek investuotojams. Straipsnyje aptarsime svarbiausius su tranšėjomis šviesolaidinėms instaliacijoms susijusius aspektus, įskaitant tinkamų metodų pasirinkimą, geologinių sąlygų keliamus iššūkius, taip pat teisės aktų ir techninių normų, skirtų instaliacijos ilgaamžiškumui ir saugai užtikrinti, reikšmę.
Kokio gylio turi būti tranšėjos šviesolaidžiams?
Kabelių linijos vis dažniau pakeičia oro linijas, kurioms tiesti naudojama tokia įranga kaip lyninis stropas ar savispaudžiai spaustuvai. Tačiau po žeme tiesiamos ne tik elektros linijos, bet ir, pavyzdžiui, šviesolaidžiai. Tranšėjos šviesolaidžiams turi būti kasamos labai tiksliai, kad kabeliai būtų tinkamai apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų ir išorės veiksnių poveikio. Lemiamą reikšmę turi grunto įšalo gylis – pavyzdžiui, Lenkijoje jis siekia apie 0,7–0,8 m (kitose šalyse reikia vadovautis vietiniu įšalo gyliu). Todėl, siekiant sumažinti šviesolaidžių pažeidimo dėl grunto įšalimo ir pasislinkimo riziką, tokiomis sąlygomis tranšėja turėtų būti ne mažiau kaip 70–80 cm gylio. Šiame gylyje klojamas tinkamo skersmens HDPE apsauginis vamzdis, kuris yra papildomas apsauginis sluoksnis jame esančiam jautriam šviesolaidžiui. Šis vamzdis saugo kabelį nuo spaudimo ir kitų mechaninių pažeidimų, kurie galėtų jį suspausti ir dėl to padidinti signalo slopinimą.
Be to, maždaug 20 cm virš apsauginio vamzdžio klojama įspėjamoji juosta. Tai svarbus apsaugos elementas, kuris per galimus būsimus žemės darbus praneša apie šviesolaidžio buvimą ir sumažina atsitiktinio instaliacijos pažeidimo riziką. Svarbu ir tai, kad tranšėjos trasa būtų kuo tiesesnė, su kuo mažiau posūkių – tai papildomai saugo šviesolaidį nuo pažeidimų ir užtikrina ryšio stabilumą. Teisingai, atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, iškasta tranšėja yra lemiama šviesolaidinio tinklo ilgaamžiškumui ir patikimumui.
Šviesolaidžių tiesimas
Šviesolaidžių tiesimas – tikslus procesas, kuriame reikia atsižvelgti į daugybę techninių parametrų, kad instaliacija veiktų optimaliai ir būtų ilgaamžė. Prieš pradedant darbus būtina laikytis temperatūros reikalavimų: šviesolaidiniai kabeliai turi būti laikomi nuo -40 °C iki +70 °C temperatūroje, tiesiami nuo -5 °C iki +55 °C temperatūroje, o eksploatuojami nuo -30 °C iki +60 °C (arba nuo -40 °C iki +70 °C savilaikiams kabeliams).
Tiesiant kabelius būtina laikytis mechaninio atsparumo normų pagal standartą IEC 60794-1-22, apimantį atsparumo tempimui, gniuždymui, lenkimui, sukimui, mechaniniams smūgiams, cikliniams temperatūros pokyčiams ir išilginiam vandens prasiskverbimui bandymus. Kad išvengtumėte pažeidimų, verta naudoti tokias priemones kaip šviesolaidinių kabelių slydimo gelis.
Praktikoje šviesolaidiniai kabeliai tranšėjose turi būti klojami ne mažesniame kaip 0,6 m gylyje, papildomai pažymint įspėjamąja juosta. Apsauginis vamzdis turi būti klojamas ant smėlio pagrindo, apsaugotas nuo pažeidimų ir užsandarintas. Svarbu ir tai, kad kabelio atkarpos būtų vedamos tiesiomis linijomis, o visi krypties pokyčiai bei trasos pradžios ir pabaigos vietos būtų tinkamai pažymėti. Atkarpos nuo linijos įvado iki ODF spintos turi būti nutiestos vientisai, be movinių jungčių, o visi vamzdynai turi būti sandarūs ir atsparūs užteršimui. Be to, kabeliai kabelių kanaluose turi būti tvirtinami ant kabelių kopėčių ir pritvirtinti šalčiui atspariais dirželiais. Toks kruopštus požiūris į instaliaciją užtikrina ilgalaikį ir patikimą šviesolaidinės sistemos veikimą.
Kaip šviesolaidžiai tiesiami pastatuose?
Pastatuose tiesiant šviesolaidinius kabelius reikia kruopštumo ir daugybės normų laikymosi, kad būtų užtikrinta sistemos sauga ir efektyvumas. Instaliavimo etape svarbu palikti apie 30 metrų kiekvieno kabelio atsargą uždarose dėžutėse, kurios turi būti įžemintos ir pažymėtos pagal normas. Tiesiant oro linijas naudojami tokie sprendimai kaip savispaudžiai laidų spaustuvai, tačiau šviesolaidžiui reikia papildomų apsaugos priemonių. Vidaus kabeliai turi būti tiesiami gofruotuose, sunkiai degiuose, gniuždymui atspariuose apsauginiuose vamzdeliuose, o jų perėjimai per priešgaisrines pertvaras turi būti tinkamai užsandarinti, kad būtų išlaikytas atsparumas ugniai ir apsaugota nuo vandens prasiskverbimo.
Pastatuose kabeliai gali būti tiesiami įvairiais būdais: ant kabelių kopėčių ar prie sienų ir perdangų tvirtinamų atraminių konstrukcijų, kabelių kanaluose po grindimis, apsauginiuose vamzdžiuose po tinku ar ant jo ir kabelių šachtose. Vertikaliuose kanaluose kabeliai turi būti tvirtinami kas 6 metrus arba kiekviename aukšte, kad būtų užtikrintas stabilumas ir išvengta pažeidimų.
Svarbus aspektas – ir rezervinių trasų vienas kitą rezervuojantiems kabeliams užtikrinimas: jie turi būti tiesiami atskiromis trasomis, išlaikant ne mažesnį kaip 2 metrų atstumą tarp trasų ir tarp pravadų pastato sienoje. Visoje trasoje reikia naudoti metalinius ir plastikinius kabelių žymeklius, nurodančius linijos kryptį, savininką, kabelio tipą ir rangovą. Šie žymekliai turi būti montuojami kas 10 metrų, keičiantis lygiui ir abiejose pravadų pusėse.
Kad sistema būtų visiškai funkcionali, kabelius reikia tiesti taip, kad juos būtų lengva prižiūrėti ir ateityje prireikus modifikuoti. Šių reikalavimų laikymasis užtikrina ne tik instaliacijos patikimumą ir našumą, bet ir priešgaisrinės saugos bei apsaugos nuo mechaninių pažeidimų standartų atitiktį.
